Multilingual Illustrated DVD [Tutorial]

Dinamiškas procesas, kurio metu iš vienos ląstelės sudaryta žmogaus zigota tampa suaugusiu žmogumi, kurį sudaro 100 trilijonų ląstelių, tikriausiai yra nuostabiausias reiškinys visoje gamtoje.

Tyrinėtojai dabar jau žino, kad daugelio eilinių funkcijų, kurias atlieka suaugusiojo kūnas, veikimas nulemiamas nėštumo metu - dažnai gerokai prieš gimimą.

Vis dažniau manoma, kad vystymosi periodas prieš gimimą yra pasiruošimo laikas, kurio metu besivystantis žmogus įgyja daugelį struktūrų ir lavina daugelį įgūdžių, reikalingų išgyventi po gimimo.

Žmonių nėštumas paprastai trunka 38 savaites skaičiuojant nuo apvaisinimo arba pastojimo momento iki gimimo.

Per pirmąsias 8 savaites po apvaisinimo besivystantis žmogus vadinamas embrionu - "augantis viduje". Šiam periodui, kuris vadinamas embrioniniu, yra būdingas pagrindinių kūno dalių sistemų formavimasis.

Tarp 8-osios nėštumo savaitės ir jo pabaigos "besivystantis žmogus vadinamas vaisiumi" - "negimusia atžala". Šio periodo, kuris vadinamas vaisiaus periodu, metu auga kūnas ir pradeda funkcionuoti jo sistemos.

Šioje programoje abu - embrioninis ir vaisiaus - periodai tai laikas nuo apvaisinimo.

Biologiniu požiūriu, "žmogaus vystymasis prasideda apvaisinimo metu", kai ir - moteris, ir vyras sujungia po 23 chromosomas sujungdami savo reprodukcines ląsteles.

Moters reprodukcinė ląstelė paprastai vadinama "kiaušinėliu", tačiau teisingas terminas yra oocitas.

Vyro reprodukcinė ląstelė paprastai vadinama "sperma", tačiau pageidautinas terminas būtų spermatozoidas.

Kai ovuliacijos metu iš moters kiaušidžių išleidžiamas oocitas, jis viename iš gimdos vamzdelių, kurie dažnai vadinami Falopijaus vamzdeliais, susijungia su spermatozoidu.

Gimdos vamzdeliai moters kiaušides sujungia su jos gimda arba įsčiomis.

Gautas vienaląstis embrionas vadinamas zigota - "sujungtu arba sulietu kartu".

46 zigotos chromosomos sudaro unikalų pirmąjį naujojo individo pilnos genetinės struktūros variantą. Ši pagrindinė struktūra slypi glaudžiai susuktose molekulėse, vadinamose DNR. Jose yra viso kūno vystymosi instrukcijos.

DNR molekulės panašios į susisukusias kopėčias, vadinamas dviguba spirale. Kopėčių laiptelius sudaro molekulių poros arba bazės, vadinamos guaninu, citozinu, adeninu ir timinu.

Guaninas poruojasi tik su citozinu, o adeninas - su timinu. Kiekvieną žmogaus ląstelę sudaro apytikriai 3 milijardai šių bazinių porų.

Vienos ląstelės DNR turi tiek informacijos, kad ją atvaizdavus spausdintais žodžiais įrašant tik pirmąją kiekvienos bazės raidę, susidarytų daugiau nei 1,5 milijono puslapių teksto!

O jeigu jas sujungtume, tai vienos žmogaus ląstelės DNR sudarytų ir 1/3 pėdos arba 1 metrą.

Jeigu galėtume atvynioti visas DNR, esančias 100 trilijonų suaugusio žmogaus ląstelių, jos sudarytų daugiau nei 63 milijardus mylių. Šis atstumas būtų lygus keliui nuo žemės iki saulės ir atgal 340 kartų.

Apytikriai po 24-30 valandų po apvaisinimo baigiasi pirmasis zigotos ląstelės dalijimasis. Mitozės proceso metu viena ląstelė pasidalija į dvi, dvi - į keturias ir taip toliau.

Jau po 24-48 valandų po apvaisinimo pradžios nėštumo faktą galima patvirtinti, motinos kraujyje radus hormoną, vadinamą "ankstyvuoju nėštumo veiksiu".

Iki 3-4 dienos po apvaisinimo pasidalijusios embriono ląstelės įgauna rutulio formą ir tada embrionas vadinamas morule.

Iki 4-5 dienos ląstelių kamuolyje susiformuoja ertmė ir tada embrionas vadinamas blastocista.

Blastocistos viduje esančios ląstelės vadinamos vidinės ląstelės mase ir iš jos auga galva, kūnas ir kitos struktūros, gyvybiškai svarbios besivystančiam žmogui.

Ląstelės, esančios vidinės ląstelės masėje, vadinamos embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis, nes jos geba suformuoti kiekvieną iš daugiau kaip 200 ląstelių rūšių, esančių žmogaus kūne.

Ankstyvasis embrionas, nukeliavęs žemyn gimdos vamzdeliu, įsitvirtina vidinėje motinos gimdos sienelėje. Šis implantacija vadinamas procesas prasideda 6 dieną ir baigiasi 10-12 dieną po apvaisinimo.

Augančio embriono ląstelės pradeda gaminti hormoną, vadinamą žmogaus chorioniniu gonadotropinu, kitaip - žCG - medžiagą, kuri aptinkama daugeliu nėštumo testų.

ŽCG valdo motinos hormonus, kad būtų pertrauktas normalus menstruacijų ciklas ir galėtų tęstis nėštumas.

Po implantacijos ląstelės, esančios blastocistos pakraštyje, leidžia susidaryti struktūros daliai, vadinamai placenta, kuri tarnauja kaip sąsaja tarp motinos ir embriono kraujo apytakos sistemų.

Placenta besivystančiam žmogui gabena deguonį, maistines medžiagas, hormonus ir medikamentus, pašalina visas perdirbimo medžiagas ir neleidžia motinos kraujui susimaišyti su embriono ir vaisiaus krauju.

Be to, placenta gamina hormonus ir palaiko embrioninio ir vaisiaus kūno temperatūrą šiek tiek aukštesnę už motinos.

Placenta su besivystančiu žmogumi ryšį palaiko per bambagyslės kraujagysles.

Gyvybės palaikymo pajėgumai, kuriais pasižymi placenta, prilygsta šiuolaikinių ligoninių intensyviosios priežiūros įrenginiams.

Iki 1 savaitės pabaigos vidinės ląstelės masės ląstelės suformuoja du sluoksnius, vadinamus hipoblastu ir epiblastu.

Hipoblastas leidžia augti trynio maišeliui, kuris yra viena iš struktūrų, per kurias motina ankstyvajam embrionui tiekia maistines medžiagas.

Epiblasto ląstelės formuoja membraną, vadinamą amnionu, kuriame embrionas, o vėliau vaisius, vystosi iki gimimo.

Apytikriai po 2 1/2 savaitės epiblastas būna suformavęs 3 specializuotus audinius, kitaip - gemalo sluoksnius, vadinamus ektoderma, endoderma ir mezoderma.

Iš ektodermos auga daug struktūrų, įskaitant smegenis, stuburo smegenis, nervus, odą, nagus ir plaukus.

Endoderma gamina kvėpavimo sistemos sieneles ir virškinimo traktą bei sukuria pagrindinių organų, pavyzdžiui, kepenų ir kasos, dalis.

Mezoderma suformuoja širdį, inkstus, kaulus, kremzles, raumenis, kraujo ląsteles ir kitas struktūras.

Iki 3 savaitės pabaigos smegenys pasidalina į 3 pagrindines dalis, vadinamas priekinėmis smegenimis, vidurinėmis smegenimis ir galinėmis smegenimis.

Be to, vystosi kvėpavimo ir virškinimo sistemos.

Kai trynio maišelyje atsiranda pirmosios kraujo ląstelės, visame embrione susiformuoja kraujagyslės ir pasirodo vamzdelio formos širdis.

Beveik iš karto sparčiai auganti širdis susiskirsto, nes pradeda formuotis atskiros ertmės.

Širdis pradeda plakti praėjus 3 savaitėms ir 1 dienai po apvaisinimo.

Kraujo apytakos sistema yra pirmoji kūno sistema arba grupė susijusių organų, pasiekianti funkcionavimo būklę.

Tarp 3 ir 4 savaitės pasirodo kūno struktūra, nes trynio maišelyje lengva atpažinti embriono smegenis, stuburo smegenis ir širdį.

Dėl spartaus augimo sąlyginai plokščias embrionas susilenkia. Šio proceso metu dalis trynio maišelio prisijungia prie virškinimo sistemos sienelės ir suformuoja besivystančio žmogaus krūtinės ląstą ir pilvo ertmes.

Iki 4 savaitės pabaigos skaidrus amnionas apsupa embrioną skysčiu pripildytame maišelyje. Šis sterilus skystis, vadinamas amniotiniu skysčiu, saugo embrioną nuo traumų.

Širdis paprastai plaka apytikriai 113 kartų per minutę.

Atkreipkite dėmesį, kaip širdis keičia spalvą, kai kraujas su kiekvienu plakimu įeina ir išeina iš jos ertmių.

Iki gimimo širdis apytikriai suplaks 54 milijonus kartų, ir virš 3,2 milijardo kartų per 80-ties metų gyvenimo trukmę.

Spartus smegenų augimas matomas iš priekinių smegenų, viduriniųjų smegenų ir galinių smegenų išvaizdos kitimo.

Viršutinių ir apatinių galūnių vystymasis prasideda nuo galūnių užuomazgų susiformavimo iki 4 savaitės pabaigos.

Šiuo metu oda yra permatoma, nes ji yra tik vienos ląstelės storio.

Odai storėjant, ji praras savo skaidrumą, o tai reiškia, vidinių organų vystymąsi galėsime stebėti apytikriai tik vieną mėnesį.